Nike Air Max 95

Air Max 95

90-ųjų pradžioje dėl augančios Michaelo Jordano šlovės „Nike“ krepšinio bateliai tapo nepaprastai populiarūs. Krepšinio padaliniui sekantis sėkmingai, „Nike“ sutelkė dėmesį į bėgimo batelių atgaivinimą, kuriuos tuo metu lydėjo nauja „Air Max“ serija. Tinker Hatfield paliko šią liniją, kad imtųsi kitų projektų, todėl prekės ženklas pasikvietė jauną batelių dizainerį Sergio Lozano vadovauti komandai. Paskutinius ketverius metus dirbęs su įvairiais sportiniais ir ACG modeliais, Lozano neturėjo patirties bėgimo batelių dizaino srityje, tačiau tai puikiai tiko šiam projektui. Nauja perspektyva buvo būtent tai, ko „Nike“ norėjo, nes prekės ženklas siekė sukurti batelius, kurie būtų išskirtiniai ir visiškai originalūs. Šios didžiosios ambicijos patikėjimas perspektyviam dizaineriui lėmė novatoriškų „Nike Air Max 95“ batelių sukūrimą.

Jau keletą metų dirbdamas „Nike“, Lozano susipažino su Tinker Hatfield, kuris jam suteikė galimybę semtis įkvėpimo iš šio didžio žmogaus. Vienas dalykas ypač įstrigo Lozano atmintyje iš jo darbo su legendiniu dizaineriu: jo pabrėžiamas istorijos svarbumas. Norėdamas „Air Max“ batelius nukreipti visiškai nauja linkme ir prisimindamas Hatfieldo žodžius, Lozano žvelgė į ežerą „Nike“ pasaulinės būstinės teritorijoje Beavertone, Oregone. Žiūrėdamas į kitoje ežero pusėje esantį krantą, jis ėmė įsivaizduoti, kaip lietus eroduoja žemę. Tuomet jam kilo mintis: o jei idealus batelis būtų palaidotas žemėje ir palaipsniui atsiskleistų, kai lietus nuplautų aplink jį esančias purvo juostas? Lozano greitai nupiešė eskizą, pagrįstą šia idėja. Jame buvo pavaizduotas batelis su sluoksniuota struktūra šonuose, primenanti tekančias juostuotas formacijas, atsiskleidusias per tūkstančius metų erozijos Grand Canyon uolose.

Ši pradinė koncepcija tapo estetinio pirmojo „Nike Air Max 95“ modelio, išleisto ikonine neonine spalva, pagrindu. Jis turėjo keletą pilkų sluoksnių, panašių į tuos, kurie buvo originalioje eskizo versijoje, kurie nuo tamsaus apačioje pamažu šviesėjo iki šviesaus viršuje. Kartu su netradicine juoda vidurine pado dalimi, šis spalvų gradientas paslėpė purvo ir bendro nusidėvėjimo žymes, kurios buvo dažnos lietingame valstijoje, kurioje yra „Nike“ būstinė. Kadangi tuo metu bėgikai dažniausiai turėjo šviesias, dažnai baltas, padas, tai buvo beprecedentis žingsnis, tačiau jis pakeitė bėgimo mados veidą. Nepaisant to, kad Lozano buvo įspėtas, kad toks pilkų atspalvių derinys tiesiog nebus parduodamas, drąsus dizaineris nesutrikęs tęsė darbą, įspėjimą priimdamas kaip iššūkį. Norėdamas kompensuoti šiuos praktiškesnius tamsius atspalvius, jis pridėjo „Nike“ firminį ryškų geltonai žalią atspalvį, žinomą kaip „Volt“. Remdamasis prekės ženklo lenktynių apranga, kuri dabar yra viena iš jo tradicinių spalvų schemų, Lozano panaudojo šios spalvos ryškumą, kad atkreiptų dėmesį į AM95 funkcionalią technologiją, pavyzdžiui, „Air“ kišenes ir kilpas.

Nors Lozano sukūrė „Air Max 95“ pirmiausia kaip bėgimo batelius, jo susidomėjimas žmogaus kūno veikimu paskatino jį sukurti estetiką, atspindinčią žmogaus anatomiją. Atskirų tinklelių ir sintetinių odos intarpų derinys batų viršuje simbolizavo raumenų juostas; nailono kilpos, išsikišusios iš vertikalių juostų batų šonuose, simbolizavo krūtinės ląstą; o pado, vidpadžio ir kulno sujungimas priminė stuburo slankstelius.

Be unikalaus išvaizdos, „Nike Air Max 95“ padėjo bėgikams, nes ant raištelių apsaugos buvo naudojamas odos tekstūros tinklelis, užtikrinantis kvėpavimą. Visada siekdama peržengti inovacijų ribas, „Nike“ taip pat įdiegė pirmąjį matomą oro pagalvėlę priekinėje bato dalyje, kuri užtikrino didesnį amortizavimą pėdos apačioje. Iš tiesų, „Air Max 95“ batai iš pradžių buvo sukurti didesniems, galingesniems bėgikams, kurių didesnis smūgis reikalavo papildomos pagalvėlės po pėda. Tai buvo suderinta su tiksliais siūlais ir suspaudimo formavimu viršutinėje dalyje, kad būtų sukurtas neįtikėtinai tvirtas išorinis sluoksnis, kuris ilgai nesusidėvėtų.

Dizainas dar labiau palaikė bėgikus, nes viršutinėje dalyje buvo panaudoti 3M Scotchlite atspindintys elementai, kurie suteikė papildomo stiliaus ir matomumo, o greitojo raištymo kilpos saugiai laikė bėgiko pėdą vietoje. Lozano buvo toks įsitikinęs „Nike“ „Air Max“ technologijos stiprumu ir AM95 estetikos individualumu, kad prototipo etape jis atsisakė įtraukti į batelius žymią „swoosh“ logotipą. „Nike“ norėjo, kad bateliai turėtų prekės ženklo logotipą, bet Lozano nenorėjo, kad jis atitrauktų žmonių dėmesį nuo jo unikalaus dizaino estetikos. Galų gale jie susitarė, kad mažas „swoosh“ logotipas bus padėtas ant išorinės dalies galo, kad pagrindinė viršutinė dalis išliktų tvarkinga ir rafinuota.

„Air Max 95“ derino avangardinį dizainą su puikiomis savybėmis, todėl „Nike“ tapo 90-ųjų batų pionieriais ir atvėrė šviesią ateitį, kupiną nuolatinių inovacijų. 1995 m. išleisti batai savo drąsiu dizainu atrodė maištingi, todėl tapo jaunimo kultūros favoritais, įskaitant tolimas vietoves Europoje, Australijoje ir Japonijoje, kur jie tapo labai populiarūs. Dėl savo universalumo jie buvo girti įvairių sričių ekspertai, nuo stiliaus leidinių, tokių kaip „The Face“, iki sporto žurnalų, tokių kaip „Runner’s World“. Jie net buvo pavadinti vienu iš geriausių metų sportinių dizainų žurnale „Time“. Turėdami tokius puikius įvertinimus, tikriausiai nenuostabu, kad AM95 iki šiol yra nepaprastai geidžiami visame pasaulyje.