Nike Air Max Plus

Air Max Plus

1997 m. „Nike“ bendradarbiavo su „Foot Locker“. Tikslas buvo sukurti batelius su novatoriška „Air“ technologija, tačiau mažmenininkas nebuvo įtikintas daugiau nei 15 „Nike“ preliminarių eskizų. Tuo metu jaunas dizaineris Sean McDowell atostogavo Floridoje, mėgaudamasis gražiais paplūdimiais, palmių šakomis ir nuostabiais saulėlydžiais. Tuo metu jis dar nežinojo, kad šios paprastos atostogos netrukus taps įkvėpimo šaltiniu „Nike Air Max Plus“ – unikaliam dizainui, kuris sužavėjo „Foot Locker“.

Grįžęs iš atostogų, McDowell gavo darbo pasiūlymą „Nike“, o jo pirmoji užduotis buvo dirbti su „Air Max Plus“. Sužinojęs, kad projektas pavadintas „Sky Air“ pagal Joe Skyar – žmogų, kuris sugalvojo „Tuned Air“ amortizacijos sistemą – jis buvo kupinas įkvėpimo. Šie paprasti žodžiai pažadino prisiminimus apie jo laiką Floridoje, grąžindami jį prie eskizų, kuriuose jis buvo nupiešęs spalvas, besikeičiančias danguje sutemose, ir palmių švelnų judėjimą vėjyje.

McDowell savo piešinius pavertė naujoviškomis koncepcijomis, kurios buvo pritaikytos „Air Max Plus“ bateliuose. Pavyzdžiui, TPU išorinis karkasas atspindėjo Floridos palmių formą, suteikdamas batelių viršui struktūrą ir stabilumą. Šių plonų termoplastinių juostelių forma buvo įkvėpta McDowell noro suteikti batų savininkams įdomų vaizdą iš viršaus, kai jie juos nešioja. Todėl jis suprojektavo juos taip, kad jie tęstųsi į šonus ir susisuktų vienas aplink kitą, o ne susitiktų tiesia linija per pėdos viršų. Be to, kad galvojo apie tai, kaip batų savininkai juos vertins, jis taip pat apsvarstė, kaip šie sportiniai bateliai gali paveikti bėgimo bendruomenę. Būdamas pats bėgikas, jis manė, kad keista, jog šiuolaikiniai bėgimo bateliai atspindėdavo šviesą tik aplink kulną, kai įprasta bėgti veidu į eismą. Jo sprendimas buvo įdiegti atspindžius juosteles priekyje, nuo pirštų iki liežuvio. Svarstydamas mažiau nei 340 gramų, jis taip pat buvo itin lengvas, su kitomis bėgimui būdingomis savybėmis, pavyzdžiui, lanksčiomis grioveliais priekinėje pėdos dalyje ir našia pado danga, užtikrinančia, kad „Plus“ išsiskirtų kaip bėgimo batelis.

Tačiau po visomis bėgimo technologijomis slypėjo technologija, kuri „Air Max Plus“ bateliams atnešė pasaulinę šlovę – „Tuned Air“. Ši novatoriška sistema tolygiai paskirstė amortizaciją per visą pėdos ilgį, naudodama vadinamąsias pusrutulius. Šios tvirtos pusmėnulio formos struktūros batelius padarė neįtikėtinai patogius, ir „Nike“ norėjo, kad McDowell tai kuo aiškiau paskelbtų visam pasauliui. Po savaitės darbo, kai koncepcija buvo jau gerokai pažengusi, jam buvo liepta rasti dabar jau ikoniniu tapusiam šešiakampiam „Tn“ logotipui matomą vietą dizaino kompozicijoje. Šis stilingas mažas emblema turėjo „Tn Air“ prekės ženklą ir mažą „swoosh“ simbolį raudoname apskritime dešiniame viršutiniame kampe. McDowell pridėjo vieną logotipą ant kulno ir kitą ant pado, nukreipdamas dėmesį į novatorišką technologiją, kurią jis simbolizavo. Šie „Tn Air“ oro kišenės buvo įdėtos tik į kulną ir priekį, todėl tarp jų liko vietos kitai McDowell idėjai. Čia jis įdėjo išskirtinį kulną, įkvėptą iš jūros išnyrančios banginio uodegos. Tai suteikė šiai detalei netradicinę formą, kuri tapo viena iš patraukliausių šio sportinio batelio išvaizdos detalių.

Nusprendus dėl „Air Max Plus“ techninių elementų, atėjo laikas nuspręsti dėl spalvų. Norėdamas pagerbti ankstesnius „Nike“ dizainus, pavyzdžiui, „Nike Omega Flame“, kuriuos jis nešiojo vaikystėje, ir „Air Max 95 Neon“ spalvų derinį, McDowell nusprendė naudoti ryškius spalvų perėjimus. Jis vėl norėjo papasakoti istoriją iš tų atostogų Floridoje, šį kartą apie besikeičiančius atspalvius, kuriuos matė danguje, kai naktis virto diena. Jis tai padarė naudodamas tris spalvų derinius: „Sunset“, kuris atspindėjo sutemų spalvas, „Night Sky“, daug tamsesnis batelis su raudonais akcentais, primenančiais žvaigždes, ir „Sunrise“, kurio išorė keitėsi nuo šiltos oranžinės iki ryškiai geltonos spalvos.

Tuo „Nike Air Max Plus“ dizainas buvo baigtas, bet jį dar reikėjo pagaminti. Šis etapas pasirodė esąs sudėtingas, nes komponentų gamintojai sunkiai sekėsi įgyvendinti McDowell novatoriškas idėjas. Iš pradžių jam buvo pasakyta, kad TPU suvirinimai negali būti pagaminti. Išgirdęs šią žinią, jis pats nusprendė skristi į gamyklą, kurioje jie buvo gaminami, kad išspręstų šią problemą. Visi atsikvėpė, kai jo pasiūlymas naudoti tris atskiras suvirinimo siūles vietoj vienos vienos dalies pasiteisino. Vėliau jam buvo pranešta, kad jo dinamiškos spalvų perėjimų idėjos yra neįgyvendinamos. Vėlgi McDowell pats sugalvojo sprendimą, pasiūlydamas sublimacijos techniką, kai pirmiausia spausdinama šviesiausia spalva, o po to palaipsniui uždedami tamsesni atspalviai. Procesas buvo sėkmingas, ir „Air Max Plus“ pagaliau buvo paruoštas pristatyti „Foot Locker“ komandai.

Jie buvo taip sužavėti, kad nusprendė atsisakyti įprastų produkto testavimo procedūrų ir prototipą iškart nunešė į artimiausią parduotuvę, kur jis buvo išstatytas. Per kelias minutes unikalūs sportiniai bateliai pritraukė minios, norinčios sužinoti apie juos viską. „Foot Locker“ gavo atsakymą – tai buvo dizainas, kurio jie laukė.

Kai „Air Max Plus“ buvo išleisti 1998 m., jie sulaukė pasaulinės sėkmės. Paryžiuje šis dizainas buvo labai populiarus, ir žmonės pradėjo jį vadinti „le requin“ (ryklė), kitaip interpretuodami McDowell idėją apie blauzdos kaulą. Kitur jis buvo vadinamas paprastu pavadinimu „Tn“, nes „Nike“ pasiūlė ant sportinių batelių įdėti įsimintiną logotipą. Dėl savo populiarumo „Plus“ buvo nešiojami Londono ir Niujorko gatvėse, netgi sulaukė gerbėjų mados pasaulyje. Tai tikrai buvo pasaulinio pripažinimo sulaukęs batelis.

McDowell gebėjimas mąstyti nešabloniškai leido jam sulaužyti daugelį 90-ųjų dizaino konvencijų su „Nike Air Max Plus“. Jo naujovės suteikė bateliams techninį meistriškumą ir patrauklią estetiką, kuri patiko sportinių batelių gerbėjams visame pasaulyje. Per kelis dešimtmečius nuo jų išleidimo šie nepaprasti bateliai buvo perkurti įvairiomis spalvomis, užsitikrindami vietą tarp svarbiausių sportinių batelių „Nike“ istorijoje.